Grožio terapijos centras

                         HISTOMER

Apsauginis odos barjeras

Odos rūgštinė danga

Odos epidermio raginio sluoksnio ląstelės kompaktiškai apvilktos hidrolipidine mantija. Tai pats pirmasis odos apsauginis barjeras nuo nepalankių išorinės aplinkos faktorių. Hidrolipidinė mantija dar vadinama srtatum compactum. . Ji užtikrina teisingą odos floros pusiausvyrą. Riebalinės ir prakaito liaukos nuolat aprūpina odą ir padengia ją vandeniu/ aliejine emulsija. Pagrindiniai komponentai išlaiko idealią pH- 5.5.

Normalios odos paviršiuje rūgštingumo laipsnis, t. y. odos pH (rūgštingumo matas) siekia 5,5 (neutralus pH - 7,0, o kraujo pH - 7,4). Praktiškai visos gyvosios ląstelės (taip pat ir didžioji dalis bakterinių) labai jautriai reaguoja į pH lygio pokyčius ir net nedidelis rūgštingumo padidėjimas jas pražudo. Tik oda, padengta negyvų suragėjusių ląstelių sluoksniu, gali apsigaubti rūgštine danga (ji dar vadinama Markioninio mantija). Ją sudaro odos riebalų, prakaito ir organinių rūgščių (pieno rūgšties, citrinos rūgšties ir kt.) mišinys. Šios rūgštys susidaro epidermyje vykstančių biocheminių procesų metu. Odos rūgštinė danga - tai pirmoji apsaugos grandis. Ji sulaiko mikroorganizmus, kurių dauguma nemėgsta rūgštinės terpės.

Tačiau egzistuoja ir tokių bakterijų, kurios gyvena ant odos, pavyzdžiui, Staphylococcus epidermidis, pieno bakterijos. Jos labiau mėgsta būtent rūgštinę terpę ir net pačios gamina rūgštis, tokiu būdu prisidėdamos prie odos dangos formavimo. Bakterijos Staphylococcus epidermidis visai nekenkia odai, be to, jos išskiria toksinus, kurių poveikis analogiškas antibiotikų poveikiui. Šie toksinai slopina patogeninės mikrofloros gyvybinę veiklą. Taigi, dažnai prausdamiesi šarminiu muilu, jūs galite pažeisti rūgštinę mantiją. Tuomet „gerosioms", rūgštinę terpę mėgstančioms bakterijoms bus sudarytos neįprastos sąlygos, o „blogosios", rūgštinės terpės nemėgstančios bakterijos turės pranašumą. Laimei, sveikos odos rūgštinė danga pakankamai greitai atsikuria.

Odos rūgštingumas sutrinka sergant kai kuriomis odos ligomis. Pavyzdžiui, turint odos grybelį, pH lygis padidėja iki 6 (žemas rūgštingumo lygis), sergant egzema - iki 6,5 (beveik neutralus lygis), turint aknę - iki 7 (neutralus lygis). Reikėtų pažymėti, kad epidermio pamatiniame sluoksnyje, kur yra išsidėsčiusios gemalinės ląstelės, odos pH prilygsta kraujo pH, t. y. 7,4.

Epidermio lipidinis barjeras

Raginis sluoksnis, sudarytas iš plokščių keratino žvynelių, kuriuos tartum plytas sulipdo lipidų (riebalų) sluoksnis, yra laikomas epidermio barjero pagrindu. Lipidų sluoksnį sudaro ypatingos molekulės, vadinamieji poliniai lipidai su hidrofiline (tirpstančia vandenyje) galvute ir hidrofobine (netirpstančia vandenyje) uodega.

Raginio sluoksnio lipidų pluoštai sudaryti iš ypatingų lipidų, kurie priskiriami sfingolipidų, arba ceramidų klasei. Formuodami lipidų sluoksnį, užpildantį esančius tarpus tarp raginių žvynelių, ceramidai dalyvauja epidermio barjero kūrimo procese.

Sulipdydami gretimus lipidų pluošus ceramidai praktiškai atlieka tvirtinimo elementų funkciją. Dėl jų šis išsišakojantis sluoksnis tampa vientisa struktūra ir raginis sluoksnis sugeba efektyviai apsaugoti odą tiek nuo pašalinių medžiagų prasiskverbimo iš išorės, tiek nuo dehidratacijos.

Kurdami kosmetikos priemonių formules, pirmiausia vertiname jų poveikį epidermio barjerui, kadangi jis yra lengvai pažeidžiamas ir suardomas. Epidermio drėgmės balanso sutrikdymas savo ruožtu neigiamai paveikia odą.

  1. Odos sandara. Plačiau ...
  2. Kas vyksta mūsų odoje. Plačiau ...
  3. Svarbiausios odos ląstelės. Plačiau ...